Šios gėlės auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Iš tiesų tai žolinis augalas, pasaulyje labiau paplitęs kaip dekoratyvus. Serenčiai skirstomi į dvi grupes: didžiažiedžius ir gvazdikinius. Pastarieji dar skirstomi į žydinčius smulkiais ir vidutinio dydžio žiedais. Augalai iš kitų išsiskiria savotišku aitriu kvapu.Serenčiai nėra tik gėlynų puošmena. Iš jų gaminami eteriniai aliejai, naudojami parfumerijai ir kosmetikai. Šie augalai taip pat populiarūs Lotynų Amerikos ir kai kurių Europos šalių virtuvėje. Kaip prieskonį juos dažnai naudoja gruzinai. Augalai žydi nuo birželio iki rugsėjo. Deja, serenčiai spalvų gausa neišsiskiria – dažniausiai žydi geltonais (‘Bonanza Yellow’), oranžiniais (‘Valencia’), rudais, citrininiais (‘Lemon Drop’), margais (‘Boy Spry’), rausvais (‘Red Brocate’) ir baltais žiedais (‘Albatros’). Šias gėles auginti lengva. Joms nereikia ypatingų auginimo sąlygų, o svarbiausia – drėgmės. Norint išauginti serenčius, rekomenduojama parinkti šiltą ir saulėtą vietą. Daigams sėjami kovą arbą balandį, o tiesiai į dirvą – gegužės pabaigoje, birželį. Augalai sodinami 20–30 cm (15 x 15 cm – stambiažiedžiai arba 20 x 25 cm – smulkiažiedžiai, nes jie labiau krūmijasi) atstumu. Svarbu paminėti, kad serenčiai yra nematocidiniai augalai, todėl juos rekomenduojama sodinti bulvių ir pomidorų lysvėse, siekiant apsaugoti nuo kenkėjų. Gėlynuose, kur augo šis dirvos sanitaras, rekomenduojama sodinti kardelius, kininius ratilius.
Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka pražydo pačiomis įspūdingiausiomis tulpėmis. Daugiau nei šimtą įstabių gėlių panevėžiečiams atgabeno didžiausias gėlių kolekcininkas iš Latvijos Janis Salensas. 73-ejų gėlininko naujausių žiedų pristatymo šiais metais į biblioteką atėjo pasižiūrėti ne itin daug panevėžiečių. Nespėjus išgarsinti šios parodos, pasižvalgyti po tulpių madas pasisekė tik patiems didžiausiems jų gerbėjams. Susirinkusieji smalsiai klausė kolekcininko patarimų ir domėjosi, kaip savo aplinką kuo ilgiau papuošti pavasario žiedais. „Niekada nepirkite tulpių svogūnėlių įprastuose prekybos centruose. Kokybiškų jų galima gauti tik specializuotose sodo ir daržo prekių parduotuvėse“, – pabrėžė Bauskės rajone savo gėlyną puoselėjantis J. Salensas. Jis pats pirmųjų tulpių svogūnėlius dar 1978-aisiais gavo iš pažįstamos gėlininkės. Nebuvo jų kur padėti, tad kino teatre sargu dirbęs latvis ėmė ir sukišo savo kieme. Nuo to laiko užgimusi akla meilė šioms gėlėms pavertė J. Salensą didžiausios tulpių kolekcijos Latvijoje savininku: jo valdose dabar auga apie 500 tulpių rūšių. Ir ši aistra, pašnekovo teigimu, niekada neišblės. „Aš net ir miręs išlipsiu iš kapo ir pasisodinsiu tulpių“, – „Sekundei“ juokėsi gėlininkas. Pomėgis be pabaigos Šiais metais J. Salensas jau spėjo įsigyti dvi dešimtis tulpių naujų rūšių. Jas latvis perka ne tik iš savos, bet ir užsienio šalių selekcininkų. Vienas paskutinių jo įsigytų augalų – ledų porciją primenanti balta tulpė. Tačiau kolekcininkas žino, kad šių tulpių jau išvesta ir gelsvos spalvos. Pabaigos čia, anot jo, nėra ir negali būti – naujos gėlių rūšys vedamos nuolat. J. Salensas svajoja surasti anglies juodumo ir ryškiai mėlyną tulpes. Nors pačios mylimiausios gėlės rūšies pašnekovas tikino neturįs – jam tulpės kaip vaikai, todėl vienos išsirinkti neįmanoma. Gėlininkas selekcija neužsiima – sako, tam reikia žinių ir labai daug darbo. „Aš niekur nesimokiau šito amato – esu visiškas savamokslis, kuris stebėjo savo klaidas. Jei ir randu kokį netradicinį žiedą gėlyne, užmezgu siūlą ir žiūriu, kas bus kitais metais iš jų“, – šypsosi J. Salensas. O triūso jo gėlyne Bauskės rajone tikrai netrūksta. Vienas, be pagalbos, gėlių mylėtojas po du mėnesius skiria kiekvienam tulpių sezono darbui: sodinti, nukasti, sandėliuoti. „Turiu išsinuomojęs pusantro hektaro sodybą, kurioje tulpės užima apie 70–80 kvadratinių metrų. Žemė čia labai kieta – beveik vien molis. Bet tulpės kuklios ir gana atsparios gėlės. Jas gali pervažiuoti ir vis tiek atsigaus“, – didžiuojasi augintinėmis latvis. Tėvo kolekcija ateityje pažadėjo pasirūpinti jo sūnus. Tačiau dabar jam svarbesnis verslas, o ne augalininkystė. Todėl J. Salensas šypsosi gyvensiąs iki 120 metų, kol kam nors galėsiąs perduoti savąjį turtą. Svečių, norinčių apžiūrėti tulpes, į latvio sodybą atvažiuoja labai retai. Šeimininkas teigė paprasčiausiai šiam reikalui skyręs mažai dėmesio – yra pranešęs tik vietiniam turizmo informacijos centrui apie galimybę parodyti pavasario žiedus. Tačiau laiko tam, kad pritrauktų daugiau turistų, jis nerastų, tad savo puošmenomis kitus džiugina parodose. Gegužės pradžioje J. Salenso kolekcija galėjo pasigrožėti rygiečiai per Muziejų nakties renginius. Svečias prisipažino, kad kitais metais ir į Panevėžį atvažiuos būtent tokia pačia proga. Juk mūsų mieste jis savo tulpes pristato jau nebe pirmus metus.
